Laiškas Tavo delnams

Taip su šiltomis megztomis kojinėmis, truputį permirkusiais batais, išraudusiais skruostais..
Brėkštant baltam rytui, lyg susiruošęs darban, kulniuoja jis su paštininke Tavo pašto dėžutės link.
Toks išblyškęs, nemiegojęs šianakt, nutilęs.
Baltas metas laiškui kulniuoti. Tarsi ne vienas: kartu su laiškų globėju Angelu.
Nors pats kaip dūšelė, besparnis, be dūdos, be garbanėlių..
Keliauja jie abu sušlapdami kojas link Tavęs.
Pakeliui nuo kalno su vaikais užpakaliu nučiuožia, blizgančią snaigę nuo paštininkės skruosto nutirpdo, petys petin su besikeiksnojančiu vairuotoju pakeliui pusny įstrigusią mašiną stumia, su raudonosiu kiemsargiu pirmąjį ryto dūmą užtraukia.
Ar laukei šių keliautojų? O žiūrėk – laiškas jau Tavo Delnuose kartu su Laiškų Globėju Angelu, besišildančiu Tavo akių, skaitančių laišką, žvilgsnyje.
Tokia šio mažojo keistuolio kelionė brėkštantį rytmetį link Tavo delnų.
Tu tokio sulaukei, o aš neJ

Meška