Pasaka apie baltą meškiuką ir jo mamą

Pasaka

berniukams ir meškinams

***

Apie meškiuką, prisiglaudusį prie mamos

(Mylinčiai Mamai ir jos dideliam vyrui prieš miegą)

Būna tokie va kalnai – balti balti kalnai.

Kažkur vienuose iš jų miega meškiukas, prisiglaudęs prie mamos.

Miega jis kaip meškiukas – nors tu ką...

Miega ir meduotą mamos kvapą sapnuoja.

O jis toks baltas baltas. Lyg balti balti kalnai.

O juk būna va tokių va baltų kalnų...

Ir meškiukų, prisiglaudusių prie medumi kvepiančių mamų.:)

Laiškas Tavo delnams

Taip su šiltomis megztomis kojinėmis, truputį permirkusiais batais, išraudusiais skruostais..

Brėkštant baltam rytui, lyg susiruošęs darban, kulniuoja jis su paštininke Tavo pašto dėžutės link.

Toks išblyškęs, nemiegojęs šianakt, nutilęs.

Baltas metas laiškui kulniuoti. Tarsi ne vienas: kartu su laiškų globėju Angelu.

Nors pats kaip dūšelė, besparnis, be dūdos, be garbanėlių..

Keliauja jie abu sušlapdami kojas link Tavęs.

Pakeliui nuo kalno su vaikais užpakaliu nučiuožia, blizgančią snaigę nuo paštininkės skruosto nutirpdo, petys petin su besikeiksnojančiu vairuotoju pakeliui pusny įstrigusią mašiną stumia, su raudonosiu kiemsargiu pirmąjį ryto dūmą užtraukia.

Ar laukei šių keliautojų? O žiūrėk – laiškas jau Tavo Delnuose kartu su Laiškų Globėju Angelu, besišildančiu Tavo akių, skaitančių laišką, žvilgsnyje.

Tokia šio mažojo keistuolio kelionė brėkštantį rytmetį link Tavo delnų.

Tu tokio sulaukei, o aš neJ

Meška

Samprotavimai apie varniuką ir skraidantį dramblį

Kažkodėl pastarosiomis Dienomis-Vakarais galvoju apie dramblius.

Nelendančius iš spintų, bet tokius skraidančius.

Ir ne bet kur, o virš mano prapūstos Makaulės.

Virš kurios pastarosiomis dienomis-vakarais kabo mažojo varniuko lizdas, kuriame jo pačio tarsi dar ir nėra.:)

O žiūrėta viršun, kad neišvarvėtų likęs prapūstos Smegeninės skystis, kurio dėka ir galvoju apie skraidantį Dramblį.

O žiūr: nei jo, nei mažojo varniuko lizdo..

Kažkodėl pastarosiomis dienomis man taip ir neaišku kodėl taip..:)

Varniuką bei Dramblį sukūręs Meška

Pamąstymas apie Varniuką

Pasakojimas apie Mažajam Varniukui

besihalinuosiančią

 

Haliną.

 

Na, kad “000“ marmaliuojantys bei „a kodėlll?“ manęs klausiantys mano prijaukinti velniai mane pas save cepelinų valgyti nutemptų,

Jei nepapasakočiau Tau apie Mažajam Varniukui Netolimoje Ateity Pasivaidensinčią Moterį-Būtybę HALINĄ.

Išduočiau ir Tai darau vos įžiūrimą Paslaptį:

Jam, varniukui, Ji pasihalinizuos gan madingai ir tikrai įspūdingai apsirengusi ir apsiavusi.

Kur ir kada, nerašysiu, nors ir patį pačiaušią ežiuką ant mano skylėtos galvos padėtumėte.

Nes Tai Tikrai bus BAISIAI Neįprastas ir Toks paslaptingas, kad net toks renginys.

O apie pačią HALINĄ daugiau galėtų papasakoti gražus-negražus Burbulas, nors...

Tokio Burbulo Balsą vis dažau pasigirstama kairioj ausy bus įmanoma suprasti na tik gal madingai apsirengus ar apsiavus ar susikaupus ar apsiapibūdinus...

Na štai turi pasigirsti garsas.

 

Po jo seka kitas, ir štai nejučia gal kiek vokišką griežtumą primenantis lietuviško hiphopo, šlageris apie Didelę baisią neteisybę.

O prie jo pritampantis ritmingas žeme tempiamos grandinės šlamesys.

Baisu? Jei ne, tai tęsiu ir tarp eilučių įterpsiu tą atsliūkinančią baimę.

Tą geležine grandine, kuria gali šlamėti tik Ji. Parketu, pramogų centro parketu su būsimais pirkiniais link išėjimo šliaužianti Būtybė.

Juda juda baltais firminiais sportbačiais į parketą atsispirdama.

Tai Halina.

Ir ji haliciunuojanti Helena mažajam varniukui.

 

Varniuką bei Haliną sukūręs Meška